Laura Kromalcaitė. Eilėraščiai
2022 m. Nr. 1
Laura Kromalcaitė gimė 1995 m. Kaune, šiuo metu gyvena ir kuria Vilniuje. 2018 m. Vilniaus universitete baigė kultūros informacijos ir komunikacijos bakalauro studijas, dabar ten pat studijuoja literatūrologijos magistrantūroje intermedialių literatūros studijų programoje.
2020 m. L. Kromalcaitė laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ konkursą ir išleido debiutinę poezijos knygą „Mūsų čia niekad nebuvo“. Eilėraščiai publikuoti kultūrinėje spaudoje bei „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ ir „Poezijos pavasario“ almanachuose. Kūryba versta į anglų bei vokiečių kalbas.
Morta
Morta virtuvėj nuoga pjausto obuolį
mano žvilgsnis pjausto Mortą
kas bendro tarp jos ir vaisiaus
po mėsa besislepianti šerdis
mąstau eilėraščiais bet jų neužrašau
tik Mortą ir jos obuolius
vasarą virtuvėj
– ją laužo spinduliai –
obuoliai krenta iš dangaus
Morta verkia dengiasi akis
sako na nustok fantazuoti
gal mes tikrai per daug vartojam
per mažai dirbam
per mažai uždirbam
turim per daug eilėraščių kurių neužrašom
ir krūvą publikacijų kurios nedomina
net niekam neįdomių kritikų
gal nevykusiai atliekam skrodimą
ieškodami šerdies
vietoj užklupdami ją jos tikrovėje
persmeigiam neapskaičiuotu judesiu
– ir niekas neatsiveria –
Morta nuogu užpakaliu dalina obuolį
perpus
žiūriu pro langą
dvi mergaitės ilgom kojinėm iki kelių
važiuoja riedlentėmis susikibusios už rankų
įsivaizduoju kaip jos man šypsosi
kaip pasisveikina paprašo vaisių
– kaip parodo –
taip
galvoju
tai yra gražiausia
vasaros diena
tai yra pati gražiausia
vasaros
diena
tėvas
mes sėdim visi šitoj nuotraukoj
mano šeštasis gimtadienis
tortas ne bet koks
rožinis drugelis tėvas šįkart irgi atsirado kadre
atskrido su pamušta akim susivėlęs
kadaise jam patiko turėti bėdų todėl vedė
mano motiną – – –
paskui po daugelio metų lūkuriuosim fotoateljė
pasipuošę kvepiantys pigiu tualetiniu vandeniu
pasitempę niekas niekam nieko neskolingi
gal net laimingi
ištiesę kreivus stuburus lauksim
kol šviesa mus įsimins
deja dalis juostelės
apsišvies iš neatsargumo
kažkuris iš mūsų liks neryškus
amžinai laukiantis kadro tamsoje
su rožiniu drugiu ant peties
dienoraščio fragmentas
visos mamos slapta nekenčia savo vaikų
stovėdamos ant liepto galvoja
kad mielai atgniaužtų pirštus kurį laiką stebėtų
kaip sūnūs kepurnėjasi malasi bangose
sukelia naujas mažesnes kol juos įtraukia
didelė mėlyna burna ~ ~ ~
bet jos laiko tvirtai ir gena visas netinkamas mintis šalin
paskui pastato smėlio pilį išverda dešrelių vakarienei
ir jaučia kaip kartu su aukščiausios rūšies kiauliena
tarp dantų traška smėlis maži pagaliukai ir kriauklės
tos perlamutrinės kurios nesugeria šviesos tik
ją atspindi
gyvenimo būdo žurnalas
kraujo dėmė nusikaltimo scenoje
dvi skruzdės tyrinėja nelaimės vietą
žiūrovai irgi negali nusigręžti – – –
ponai nesidrovėkit
fotografuokit mane
dėkit į pirmuosius laikraščio puslapius
dėkit mano kraują ir siaubo išplėstas akis
už kurių juodų mėnulių nėra nieko
tik nuotykių alkis už kurių vėl trumpam
sublyksi visa skrodžianti geležtė
man žiūrint į savo antrininką
po kaklaraiščiu garsiai traškėdamos
persislinks tektoninės plokštės
bet šįkart čia nesustosiu
mieliau atsiversiu orų puslapį
negirdėsiu skambučio
mamos balsas ir vėl aiškins
apie nedėkingumą dėl gyvybės
prasto auklėjimo pasekmes
žiūrėdamas į savo atvaizdą
jausiu kaip kažkur viduje
traškėdamos persislenka tektoninės plokštės
bet daug apie tai negalvosiu
verčiau atsiversiu orų puslapį
negirdėsiu kaip skambina mama
ji vėl aiškina
apie nedėkingumą dėl gyvybės
apie prastą auklėjimą ir jo pasekmes
o sutemus man paskambins pažįstamos moters vaiduoklis
jis sakys aš šiandien tave mačiau žurnale
nelabai gražiai atrodai kraujo baloj
į kurią pro biuro langą spokso klerkai
ir mažesnės jų versijos vadinamos asistentais
mačiau koks tu persigandęs tame ankštame kostiume
po kuriuo blizga geležtė
po kuriuo rangosi ir šitaip kurtinančiai šnypščia
gero gyvenimo gyvatė ~~~((:))
pasidavimo manifestas
aš renkuosi nematyti apskretusio
vienakojo balandžio ir kitų luošių
ir geidulingų moterų ir jų
neapykantos kupinų žvilgsnių
aš renkuosi nematyti kramtomosios
gumos ant naujų kedų
pagalbos prašančių vaikų
kurie sugrįžę namo ant stalo ras
supelijusios duonos pusmėnulį
renkuosi nejausti skausmo ir
nematyti pragiedrulių renkuosi
pamiršti kad mano vardas bus
iškaltas ant antkapio renkuosi
pamiršti kad jo nėra mano
mergaitės dienoraštyje
renkuosi apatinius be skylių ir
poliarizuotus akinius
renkuosi ignoruoti kad laikrodžio rodyklė
sukasi bet žvirblis niekad nepasirodo
mušant lyginiam skaičiui
renkuosi saugią santuoką
vietoje nesaugaus tarnybinio romano
renkuosi gyvenimą kuris vadinasi
viskas įskaičiuota
AŠ RENKUOSI MIEGĄ
Vera
šiandien mano gimtadienis
gavau atviruką
nuo draudimo kompanijos
dvi mažos gėlytės ir šuniukas
(kada mes tapome draugais?)
gatvėje išplėstom akim stovi senukas
ant kaklo pasikabinęs didžiulį kryžių
(kaip jis žinojo kokio dydžio išsirinkti?)
šiandien mano gimtadienis
ir aš supratau
mūsų visur esama po truputį
randame sau vietos gynybinės sienos plyšy
troleibuso vairuotojo nuovargyje
Veros iš Justiniškių gyvenime
anksčiau taip gerai sutarėm paskui ji užgėrė – – –
mūsų visur esama po truputį
Vera tai žino dėl to ir laikosi
norėčiau papasakoti apie savo gyvenimą
norėčiau parašyti ilgą romaną pavadinti jį savo vardu
bet šiandien nunešiau rankraštį Verai
besitvarstančiai rankas po
paskutinės kovos
ji pavalė brendžio taures ir
mestelėjusi žvilgsnį į mano gyvenimą
gūžtelėjo pečiais
neapsimoka